Artūro sala

    1957 m. parašyta „Artūro sala“ pelnė
prestižiškiausią Italijos literatūros apdovanojimą – Premio Strega. Jos
autorė – Elsa Morante (1912–1985), sudėtinga ir uždara asmenybė, anksti paliko
namus, kad taptų rašytoja. Jos kūrybai būdingas tiesmukumas ir sudėtingi
šeiminiai santykiai, o vertingomis ji laikė tik tas knygas, kurios turi galios
keisti pasaulį. Jos kūryba laikoma moderniąja Italijos klasika.

    Artūras – laisvas, veik laukinis paauglys. Savo
dienas jis leidžia vienas, klajodamas po kaimą ir paplūdimius savo gimtojoje
Pročidos saloje, įsispraudusioje Neapolio įlankoje, o namo grįžta tik genamas
alkio. Artūro pasaulėžiūrą formuoja godžiai skaitomos knygos, todėl ne tik jo
motina, mirusi jį gimdydama, bet ir tėvas, pasirodantis ir vėl iškeliaujantis
be jokio įspėjimo, jam – bene mitinės būtybės, neturinčios trūkumų ir
besąlygiškai garbinamos. Kai vieną dieną tėvas namo parsiveda nedaug už Artūrą
vyresnę nuotaką, tyliai ir idiliškai jo būčiai ateina galas. Staiga susidūręs
su realybe Artūras ima jausti pavydą, o galiausiai ir meilę – jausmus, apie
kuriuos nieko nesupranta.

    Tai daugiasluoksnė, brutaliai realistiška ir kartu
pasakiška šeiminė drama, kurios centre –
skausminga, bet prisijaukinta vienatvė, sudrumsčiama niekad vietoje nestovinčio
gyvenimo.

    „Nuostabiai parašytas kūrinys, stulbinantis išgalvoto
pasaulio sudėtingumu ir visapusiškai atskleista žmogiškosios būties drama.“

    Elena Ferrante